Techniškai titanas gali būti suvirintas prie plieno naudojant tam tikrus metodus ir metodus, tačiau paprastai tai nerekomenduojama ar praktiška dėl didelių jų fizinių savybių ir lydymosi temperatūrų skirtumų. Titanas turi daug aukštesnę lydymosi temperatūrą ir yra reaktyvesnis nei plienas, todėl gali kilti problemų bandant sujungti du metalus. Be to, suvirintas su plienu titanas linkęs sudaryti trapius intermetalinius junginius, kurie gali sumažinti jungties stiprumą. Todėl paprastai rekomenduojama vengti titano ir plieno suvirinimo kartu, nebent tai yra absoliučiai būtina ir naudojamos specializuotos procedūros bei įranga.
Titanasir plieno negalima tiesiogiai suvirinti dėl skirtingų jų savybių, tokių kaip šiluminiai koeficientai ir metalurginis suderinamumas. Skirtingi metalai nesudarys tinkamo metalurginio jungties, todėl susidaro silpna jungtis, jautri korozijai ir gedimui.
Norint sujungti titaną ir plieną, naudojama tarpinė medžiaga (arba bimetalinis pereinamasis įdėklas). Ši medžiaga paprastai yra pagaminta iš titano ir nerūdijančio plieno metalo derinio ir yra tiltas tarp dviejų metalų. Procesas apima titano suvirinimą prie įdėklo iš vienos pusės ir plieno prie įdėklo kitoje pusėje. Bimetaliniams pereinamiesiems įdėklams sukurti gali būti naudojami įvairūs metodai, pvz., sprogstamasis suvirinimas arba frikcinis suvirinimas.
Atliekant tokį sujungimo procesą, būtina pasikonsultuoti su medžiagų inžinieriumi arba suvirinimo specialistu, kad būtų užtikrintas suvirinimo vientisumas ir našumas.
